Džiovanis Bokačas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Džiovanis Bokačas (Giovanni Boccaccio, g. apie 1313 m. Toskanoje – 1375 m.) – italų poetas, Renesanso humanistas.
Gimė Toskanoje ir buvo nesantuokinis prekeivio sūnus. Tėvas jį mokė prekybinio amato, tačiau jaunojo Dž. Bokačo netraukė komercija. Jis ėmėsi studijuoti teisę. Gyvendamas Neapolyje Dž. Bokačas įsimylėjo merginą, vardu Fiameta. Tai paskatino jį imtis plunksnos – gimė pirmieji eilėraščiai ir proza (riterių romanai).
1330–1350 metais Dž. Bokačas gyveno tai Neapolyje, tai Florencijoje, rašė daugiausia pastorales, poemas. 1350 m. Dž. Bokačas tapo Florencijos ambasadoriumi. Šiuo periodu jis artimai draugavo su Frančesku Petrarka (Francesco Petrarch) užmezgė daug pažinčių su užsienio diplomatais.
1358 m. Dž. Bokačas baigė rašyti svarbiausią savo gyvenimo darbą – Dekameroną (Decameron), kurį buvo pradėjęs prieš dešimtį metų. Dž. Bokačo kūrinio originalumas slypi jo pasakojime, kuris turtingas jausminiais, poetiniais įvaizdžiais. Dekamerone sudera dvi skirtingos to meto Europoje gyvavusios literatūrinės tendencijos – klasikinė ir romantinė. Dekameronas padarė įtaką daugeliui vėlesnių kūrėjų ne tik Italijoje, bet ir visoje Europoje.
