Pieva

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Pieva - žemės plotas, apaugęs daugiametėmis žolėmis, kurių daugumą paprastai sudaro migliniai ir viksviniai (pastarieji - per drėgnuose dirvožemiuose) ir turintis velėną.

Pievos paprastai skirstomos į paprastas pievas, užliejamas pievas (lankas) ir kalnų pievas.

• Paprastos pievos - auga lygumose, ne lankose, jos nėra užliejamos poplūdžio vandenimis. Paplitusios miškų, miškastepių ir stepių zonose. Lietuva yra miškų zonoje, kurioje klimaksinė bendrija yra miškas, todėl visos neužliejamos pievos yra žmogaus veiklos rezultatas. Be žmogaus per daug metų visos jos apaugtų mišku.
• Užliejamos pievos (lankos) - auga palei upes ir upelius, jų slėniuose. Pavasarį jas užlieja poplūdžio vanduo, iš dalies užsemia ir gausaus lietaus sukelti poplūdžiai. Lankos - tai drėgnos pievos su sava augalija.
• Kalnų pievos - būdingos kalnams.

[taisyti] Kultūrinė pieva

Kultūrinė pieva yra pieva, kuri būna užsėta pašarinėmis žolėmis ir paprastai šienaujama arba ganoma.

Vikiteka: Pieva – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka