Vokietija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Apie Vokietijos Federacinės Respublikos istoriją skaitykite straipsnį Vakarų Vokietija

��	Šis straipsnis – šio mėnesio šalies objektas. Prašome kiek įmanoma prisidėti prie straipsnio tobulinimo.

Vokietijos Federacinė Respublika, Vokietija, sutr. VFR (vok. Bundesrepublik Deutschland, vok. Deutschland, vok. BRD) – valstybė Vakarų Europoje. Šalis sudaryta iš 16 federacinių vienetų - žemių. Vokietija šiaurėje ribojasi su Šiaurės jūra, Danija bei Baltijos jūra, rytuose - su Lenkija ir Čekija, pietuose - su Austrija bei Šveicarija, vakaruose - su Prancūzija, Liuksemburgu, Belgija ir Nyderlandais.

Vokietijos vardu buvo vadinama ne valstybė, bet daugybė savarankiškų kunigaikštysčių ar karalysčių Europos centre. Pirmasis Vokietijos valstybingumo etapas tradiciškai siejamas su Šventąja Romos imperija, 962 m. sukurta buvusiame Karolingų pavelde, kuri gyvavo iki 1806 m. 1871 metais suvienijus vokiškas žemes, buvo įkurta Prūsijos karalystės dominuojama Vokietijos imperija. 1949 m. Vokietija buvo padalinta į Rytų Vokietiją ir Vakarų Vokietiją. Dabartinėse savo sienose Vokietija buvo suvienyta 1990 m. spalio 3 d.

Vokietija yra viena iš šalių, kurios įkūrė Europos Sąjungą. Turinti virš 81 mln. gyventojų ir yra didžiausia pagal gyventojų skaičių ES šalis. Vokietija yra ES, JTO, OECD, NATO, ESBO bei G8 narė. Vokietija pagal BVP dydį yra ketvirta pasaulyje ir yra laikoma viena turtingiausių ir ekonomiškai pajėgiausių šalių pasaulyje.

Turinys 1 Istorija 1.1 Senoji istorija ir ankstyvieji viduramžiai 1.2 Šventoji Romos Imperija 1.3 Nuo Reino konfederacijos iki Antrojo Pasaulinio karo pabaigos 1.4 Vokietijos padalinimas ir suvienyjimas 2 Politinė sistema 2.1 Teisinė sistema 3 Administracinis suskirstymas 4 Geografija 4.1 Klimatas 5 Ekonomika 6 Gyventojai 6.1 Kalbos 6.2 Religija 6.3 Miestai 7 Kultūra 7.1 Literatūra 7.2 Tapyba 7.3 Klasikinė muzika 7.4 Architektūra 7.5 Mokslas 8 Kita informacija 9 Šaltiniai 10 Nuorodos

[taisyti] Istorija

Pagrindinis straipsnis – Vokietijos istorija

[taisyti] Senoji istorija ir ankstyvieji viduramžiai

Seniausia gyvenvietė dabartinės Vokietijos teritorijoje buvo įkurta prieš 700 000 m. Yra spėjama, kad nuolatiniai gyventojai atsirado prieš 500 000 metų. Neolito metu susikūrė pirmosios gyvenvietės. Gyventojai vertėsi žemės ūkiu ir gyvulininkyste. Iš šio laikotarpio išliko keletas svarbių kultūrinių radinių, tokių kaip Nebros dangaus diskas (vok. Himmelsscheibe von Nebra) rastas dabartiniame Saksonijoje-Anhalte, kuris rodo, kad jau II tūkstantmetyje prieš mūsų erą šiame regione, buvo praktikuojama astronomija. Nuo 58 m. pr. m. e. iki maždaug 455 m. teritorijos kairiau Reino ir piečiau nuo Dunojaus priklausė Romos imperijai, taip pat maždaug nuo 80 iki 260 m. dalis Heseno (Wetterau) ir šiandieninis Badenas-Viurtembergas, į pietus nuo Limo. Pirmąją visos Germanijos istoriją parašė romėnų istorikas Tacitas, 98 m.

Po kruvinų prijungimų ir prievartinio saksų krikšto, Frankų imperija išsiplėtė iki Šiaurės jūros ir šiandieninės Austrijos. Frankų galios pavizdys tapo Karolio Didžiojo karūnacija imperatoriumi Romoje. Bet jo imperijos vienybė truko neilgai. Ginčai tarp jo palikuonių privedė prie Verdeno sutarties (843 m.). Vokietijos vardu buvo vadinama ne valstybė, bet daugybė savarankiškų kunigaikštysčių ar karalysčių Europos centre.

[taisyti] Šventoji Romos Imperija

Pagrindinis straipsnis – Šventoji Romos Imperija

Pirmasis Vokietijos valstybingumo etapas tradiciškai siejamas su Šventąja Romos imperija, sukurta 962 m. buvusiame Karolingų pavelde, kuri gyvavo iki 1806 m. Nuo 1254 m. dokumentuose valstybė minima lotynišku pavadinimu Sacrum Imperium Romanum („Šventoji Romos imperija“). Galutinis pavadinimas įsitvirtino tik XV a., kai nuo 1438 m. atsirado dar vienas priedėlis – Nationis Germanicae, o 1486 m. šis titulas oficialiai pavartotas įstatyme.

Nors nuo XV a. vidurio imperijos sąvoka pradedama apibrėžti tik vokiškąsias teritorijas, o pati politinė sąjunga nuo 1485 m. oficialiai vadinosi Šventąja vokiečių tautos Romos imperija, imperija neturėjo nacionalinės dinastijos, o decentralizacijos tendencijos išryškėjo jau XIV–XV a. (dar labiau jas pagilino XVI a. reformacija ir po to sekusi konfesionalizacija). Imperija neturėjo nei vieningos valdymo sistemos, nei vieno centro.

1806 m. rugpjūčio 6 d. Napoleono Bonaparto reikalavimu imperatoriui Francui II-ajam atsisakius imperijos karūnos imperija nustojo egzistuoti. Tuo metu imperija bet kuriuo atveju dėl Napoleono užkariavimų ir Reino konfederacijos sukūrimo jau buvo praradusi prasmę.

[taisyti] Nuo Reino konfederacijos iki Antrojo Pasaulinio karo pabaigos

Po Reino konfederacijos sudarymo akto pasirašymo 1806 m. liepos 12 d. iš Šventosios Romos imperijos išstojo ir konfederaciją sudarė 16 pietų ir vakarų Vokietijos valstybių, konfederacijos „protektoriumi“ paskelbtas Napoleonas Bonapartas. 1810 m. prie Prancūzijos tiesiogiai prijungtos didelės šiaurės Vokietijos teritorijos palei Šiaurės jūrą, kad Prancūzija galėtų geriau kontroliuoti Anglijos kontinentinės blokados vykdymą. 1813 m. po Napoleono pralaimėjimo Tautų mūšyje prie Leipcigo konfederacija žlugo.

Šiuolaikinės Vokietijos ištakos siekia tik XIX a. II pusė, kai Prūsijos politiko Oto fon Bismarko pastangomis 1871 m. suvienijus vokiškas žemes, buvo įkurta Prūsijos karalystės dominuojama Vokietijos imperija. Nuo pat susivienijimo 1871 m. Vokietijos imperija kūrė savo karo pramonę ir armiją, kurios turėjo užtikrinti jai lengvas pergales puolant ar ginantis. Iki Pirmojo pasaulinio karo Vokietija tapo viena stipriausių Europos valstybių, bet Centrinių valstybių sąjunga, kuriai priklausė Vokietijos imperija, karą pralaimėjo prieš stipresnę Antantę. Pralaimėjusi karą, pagal Versalio sutartį Vokietija buvo pripažinta atsakinga už karo sukėlimą, turėjo mokėti reparacijas.

Periodas nuo 1919 m. iki 1933 m. Vokietijos istorijoje dažnai vadinamas Veimaro periodu. Respublikai buvo suteiktas šis pavadinimas pagal Veimaro miestą, kur buvo priimta naujoji konstitucija po Vokietijos Imperijos panaikinimo ir pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare. Bet 1933 m. po Nacionalsocialistų partijos ir Adolfo Hitlerio iškilimo į valdžią, buvo sugriauta demokratinė sistema. Tai ir lėmė Veimaro Respublikos žlugimą.

Trečiasis Reichas buvo 1933-1945 m. egzistavusios hitlerinės Vokietijos neoficialus pavadinimas. Lenkijai nesutikus patenkinti A. Hitlerio ultimatumo, 1939 m. rugsėjo 1 d. vermachtas įžengė į Lenkijos teritoriją. Neilgai trukus – 1939 m. rugsėjo 3 d. karą Vokietijai paskelbė JK su Prancūzija. Taip prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. 1945 m. gegužės 8 d. Trečiasis Reichas pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą.

[taisyti] Vokietijos padalinimas ir suvienyjimas

Po Antrojo Pasaulinio karo Vokietija, buvo padalinta į keturias okupacinės zonas. 1949 m. buvo sukurtos dvi Vokietijos. Vakarų Vokietiją sudarė JK, JAV, Prancūzijos okupacinės zonos, o Rytų Vokietiją Sovietų Sąjungos okupacinė zona. Vakarų Vokietija per pirmojo bundeskanclerio Konrado Adenauerio valdymo laikotarpį (1949–1963 m.) iš esmės tapo nepriklausoma ir ekonomiškai stipria valstybe, kuriai buvo leista 1954 m. įstoti į NATO, 1956 m. atkurti savo kariuomenę, dalyvauti Vakarų Europos ekonomikos integraciniuose procesuose. Rytų Vokietija buvo satelitinė TSRS valstybė, nuo 1955 m. priklausiusi vadinamajam Varšuvos paktui. 1961 m. rugpjūčio 13 d. buvo pastatyta Berlyno siena, kuri nugriauta buvo tik 1989 m. lapkričio 9 d. Dabartines sienas atitinkančioje teritorijoje Vokietija buvo suvienyta tik 1990 m. spalio 3 d., Europoje žlugus komunizmo sistemai.

[taisyti] Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis – Vokietijos politinė sistema

Vokietija yra federacinė parlamentinė demokratinė respublika. Dabartinė Konstitucija priimta 1949 m. Valstybės vadovas – Federacijos prezidentas (Bundesprezidentas), jį 5 metų kadencijai kartu renka Bundestagas ir Bundesratas. Prezidentas tėra simbolinė figūra, atliekanti reprezentacines ir tarpininkavimo funkcijas. Įstatymų veto teisės prezidentas neturi; skiria tik tam tikrus valtybės tarnautojus (ambasadorius, konsulus).

Įstatymų leidžiamoji valdžia – Bundestagas (renkamas tiesiogiai) bei federalinėms žemėms atstovaujantis Bundesratas. Bundestagas renkamas 4 metams slaptu, lygiu, tiesioginiu, proporciniu balsavimu. Bundestagą sudaro 603 atstovai, veikia 4 frakcijos - krikdemai (CDU/CSU), socialdemokratai (SPD), FDP ir Žalieji. Vyriausybei vadovauja federalinis kancleris (Bundeskancleris), renkamas Parlamento.

Vokietija yra viena iš Europos Bendrijų steigėjų, viena iš didžiųjų ES narių (šalia Prancūzijos, Italijos ir Didžiosios Britanijos), daugiausiai balsų ES institucijose turinti valstybė narė. Kartu su Prancūzija Vokietija atlieka iš esmės vadovaujantį vaidmenį. Pagrindinė Europos Sąjungos plėtros šalininkė. Siekia stiprinti Europos Sąjungos politinį, gynybinį ir saugumo bendradarbiavimą, nuolatinės vietos Jungtinių Tautų Saugumo taryboje (nurodydama, kad ją remia Prancūzija, Rusija ir Japonija).

[taisyti] Teisinė sistema

Pagrindinis straipsnis – Vokietijos teisinė sistema

Vokietijos teisės ištakos - germanų teisė. Paprotinės teisės rinkiniai siekia XIII a. (žr. Saksų veidrodis). Viduramžiais partikuliarinė, skirtinga įvairiuose regionuose, valstybėlėse; paveikta kanonų bei romėnų teisės (žr. pandektistika). Teisės vienodinimą skatino vokiečių valstybių centralizacija (Vokietijos Sąjunga, Prūsija). Nacizmo laikotarpiu teisė politizuota ir ideologizuota, tapo susidorojimo, persekiojimo įrankiu (pasinaudota netgi Veimaro Konstitucija). Formavosi atskiros VFR (Vakarų) ir VDR (socialistinė) teisės sistemos. Susivienijus rytinėje dalyje perimta VFR sistema.

Šiuolaikinė Vokietijos teisė abstrakti, racionali, formalizuota. Ją kuria ir plėtoja mokslininkai, teismai dažnai remiasi teoriniais darbais. Verslo teisė seka angloamerikiečių teisės pavyzdžiu. Itin sudėtinga ir didelės apimties mokesčių teisė. Darbo teisė nelanksti (nors ir pamažu liberalizuojamas darbuotojų atleidimas); didelė profsąjungų įtaka. Išplėtota socialinė teisė (pagal konstitucinį socialinės valstybės principą); dar XIX a. įvestas socialinis draudimas. Nacionalinę teisę sudaro federalinė ir žemių teisė. Pagrindinis šaltinis - įstatymas (kai ir kitose kontinentinės teisės valstybėse); aukščiausiasis - Konstitucija (vok. Grundgesetz)^[6]. Būdinga kodifikacija (BGB, BK, Statybos, Komercinis, Socialinis, Aplinkos ir kiti kodeksai). Taip pat svarbūs vykdomosios valdžios (federalinės vyriausybės, federalinių ministrai, žemės vyriausybių ir kt.) nutarimai (vok. Rechsverordnung), lydintys daugelį įstatymų. Savivaldybėse svarbūs vietos valdžios nutarimai (vok. Satzung, Ordnung).

Vokietijos teismai itin specializuoti. Greta bendrosios kompetencijos taip pat veikia administraciniai, finansiniai, darbo, socialiniai teismai. Būdingos specializuotos kolegijos (pvz., komercinės teisės). Bylas nagrinėja specializuoti teisėjai (pvz., jaunimo). Išplėtotas taikinamasis tarpininkavimas. Teismų darbas technologizuotas (e. teismas, el. parašas). Veikia Konstitucinis Teismas. Teisines profesijas detaliai reguliuoja valstybė ir žemės. Vyrauja bendrojo profilio teisininkas (vok. Volljurist): juo tampama išlaikius 2 valstybinius egzaminus. Aukštas teisininkų nedarbas. Advokatų perteklius (virš 150 000, 2009 m.)^[7].

Didelę įtaką užsienio teisei padarė Vokietijos civilinė teisė (pvz., BGB perimtas Japonijoje). Vokietijos pavyzdžiu pasekė Austrija, Šveicarija; iš dalies - ir ES teisė, išplėtotus principus naudoja Teisingumo Teismas (žr. proporcingumo principas). Lietuvos teisę paveikė Vokietijos miestų teisė (Lietuvoje galiojo Magdeburgo teisė, šiuolaikinę - iš dalies VFR CPK, VFR BPK, administracinė teisė). Vilniuje veikia Vokietijos teisės centras, Lietuvių ir vokiečių teisininkų draugija; advokatų kontorose Vilniuje dirba 3 vokiečių advokatai. LL.M. studijas bei teisės doktorantūrą Vokietijoje yra baigę dešimtys Lietuvos teisininkų (teisėjų, advokatų, dėstytojų) - tiek 1918-1941 m., tiek ir po 1990 m. (t.y. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę).

[taisyti] Administracinis suskirstymas

Žemutinė Saksonija Brėmenas Hamburgas Meklenburgas- ������Pomeranija Saksonija- ������Anhaltas Saksonija Brandenburgas Berlynas Tiuringija Hesenas Šiaurės Reinas- ������Vestfalija Reino kraštas-Pfalcas Bavarija Badenas- ��Viurtembergas Saras Šlėzvigas- ��Holšteinas

Pagrindinis straipsnis – Vokietijos žemės

Vokietija suskirstyta į 16 federalinių žemių, vok. Bundesland, dgs. Bundesländer. Berlynas ir Hamburgas yra miestai-žemės. Brėmeno žemę sudaro dvi dalys: Brėmeno miestas ir Brėmeno uostas. Vokietijos žemės (skliausteliuose nurodomi vokiški pavadinimai ir sostinės):

• Badenas-Viurtembergas (Baden-Württemberg, Štutgartas)
• Bavarija (Freistaat Bayern, Miunchenas)
• Berlynas (Berlin)
• Brandenburgas (Brandenburg, Potsdamas)
• Brėmenas (Freie Hansestadt Bremen, Brėmenas)
• Hamburgas (Freie und Hansestadt Hamburg)
• Hesenas (Hessen, Vysbadenas)
• Meklenburgas-Pomeranija (Mecklenburg-Vorpommern, Šverinas)
• Reino kraštas-Pfalcas (Rheinland-Pfalz, Maincas)
• Saksonija (Freistaat Sachsen, Drezdenas)
• Saksonija-Anhaltas (Sachsen-Anhalt, Magdeburgas)
• Saro kraštas (Saarland, Sarbriukenas)
• Šiaurės Reinas-Vestfalija (Nordrhein-Westfalen, Diuseldorfas)
• Šlėzvigas-Holšteinas (Schleswig-Holstein, Kylis)
• Tiuringija (Freistaat Thüringen, Erfurtas)
• Žemutinė Saksonija (Niedersachsen, Hanoveris).

[taisyti] Geografija

Pagrindinis straipsnis – Vokietijos geografija

Vokietijos plotas yra 357 021 km² jos krantus iš šiaurės vakarų skalauja Šiaurės jūra, o iš šiaurės rytų Baltijos jūra. Atstumas nuo šiauriausio šalies taško (Sylto sala) iki labiausiai į pietus nutolusio taško (Algauerio Alpių): 876 km. Atstumas nuo labiausiai į vakarus nutolusio šalies taško (Selfkanto) iki rytinio taško (Neisės) – 640 km. Vokietija ribojasi su (skliausteliuose nurodytas sienos ilgis): Danija (67 km), Lenkija (442 km), Čekija (811 km), Austrija (815 km), Šveicarija (316 km), Prancūzija (448 km), Liuksemburgu (135 km), Belgija (156 km), Nyderlandais (567 km). Sausumos sienų ilgis yra 3757 km.

Žemės panaudojimas: žemės ūkis – 54,7�%; miškai – 29,2�%; pastatų užimami plotai – 5,8�%; transportas – 4,6�%; vandens telkiniai – 2,2�%; pramonė – 0,7�%; laisvalaikis, pramogos – 0,6�%. Naudingosios iškasenos: akmens anglis, rudoji anglis, akmens druska, geležies rūda, varis, gamtinės dujos, nikelis, nafta.

Vokietijos pakrantėse susiformavę daug plokščių, žemų salų, salynų, nerijų ir pusiasalių, įlankų, užutėkių, Šiaurės jūros pakrantėse būdinga labai didelė potvynių ir atoslūgių amplitudė. Svarbiausios salos: Rytų Fryzų salos, Helgolandas (Šiaurės jūra), Fėmarnas (Baltijos jūra), Riugenas, Uzedomo sala.

Vokietijos paviršius palaipsniui kyla einant iš šiaurės į pietus. Šiaurėje plyti ledynmečio laikais susiformavusi pelkėta ir ežeringa Šiaurės Vokietijos žemuma (žemiausias taškas 3,54 m žemiau jūros lygio), su moreninėmis kalvomis ir zandrinio reljefo ruožais. Centre – sudėtinga kraštovaizdžio sistema, kurią sudaro aukštumos, neaukšti (600-800 m), seni, miškais apaugę kalnagūbriai - Harcas, Tiuringijos Miškas, Rūdiniai kalnai, Reino skalūniniai kalnai, Švarcvaldas, Šumava ir kt. Pietinėje dalyje – Bavarijos plokščiakalnis ir Alpių kalnai. Juose yra aukščiausia Vokietijos viršukalnė Cūgšpicė (vok. Zugspitze) (2962 m).

Upių tinklas tankus, upės vandeningos, laivuojamos. Išvystytas kanalų tinklas. Dauguma Vokietijos upių priklauso Šiaurės jūros baseinui: Reinas (su intakais Mainu, Nekaru), Elbė (su intakais Zale, Hafeliu), Vėzeris, Emsas. Šios upės teka iš kalnuotų centrinių ir pietų Vokietijos sričių į šiaurę. Pietinis šalies pakraštys priklauso Juodosios jūros baseinui - ten prasideda Dunojus (su intakais Izaru, Inu, Regenu). Rytiniu šalies pakraščiu teka Baltijos jūros baseinui priklausanti Oderio upė. Ežeringiausios šalies teritorijos yra šiaurė ir pietus. Daug ledynų suformuotų ežerų telkšo kalvotoje Meklenburgo žemumoje šalies šiaurės rytuose. Ten yra didžiausias vien Vokietijos teritorijoje esantis ežeras - Miuricas (110,3 km²). Daug ežerų telkšo Alpių kalnų tektoninėse įdubose: Bodenas (536 km²), Kimo ežeras (82 km²), Amerio ežeras ir kt.

Didžioji dalis Vokietijos kraštovaizdžių sukultūrinta - paversta dirbamais laukais, ganyklomis, užstatyta gyvenvietėmis, keliais. Miškai išlikę daugiausia kalnuose (eglės, pušys, bukai, ąžuolai, skroblai ir kt.), upių slėniuose auga alksnių, gluosnių, tuopų sąžalynai. Šiaurės lygumose vyrauja viržynai, maršų augmenija. Kalnuose, saugomuose plotuose yra elnių, lapių, stirnų, šernų, vilkų (Lužicoje), pakrančių maršose ir salose yra didelė paukščių įvairovė. Šalies gamta saugoma 14-oje nacionalinių parkų.

[taisyti] Klimatas

Vokietijoje vyrauja švelnus vidutinių platumų klimatas. Šalyje vyrauja vakarų vėjai. Klimatas yra pereinamasis iš jūrinio į žemyninį. Vokietijos klimatui, be kita ko, įtaką daro Golfo srovė, kuri klimatą daro švelnesnį. Vidutinis metinis kritulių kiekis (remiantis 1961-1990 m. duomenimis) yra 700 mm. Vidutinis mėnesinis kritulių kiekis svyruoja nuo 40 mm iki 77 mm vasario ir birželio mėnesiais. Didžiojoje šalies dalyje pastovi sniego danga nesusidaro, tik kalnai žiemą būna nuolat padengti sniegu. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra lygumose ir plokščiakalniuose nuo -2�°C iki +4�°C, Alpėse - iki -5�°C. Liepą temperatūra svyruoja apie 16-20�°C, aukštikalnėse - vėsiau. Mažiausias kada nors Vokietijoje pamatuota temperatūra siekė -45,9�°C, užfiksuota ji buvo 2001 m. gruodžio 24 d. prie Funteno ežero (vok. Funtensee). Didžiausia kada nors pamatuota temperatūra buvo +40,3�°C, užfiksuota ji buvo 2003 m. rugpjūčio 8 d. Nenige (vok. Nennig) Saro krašte.

[taisyti] Ekonomika

Pagrindinis straipsnis – Vokietijos ekonomika

Vokietijos ekonomika yra didžiausia Europoje ir ketvirta pagal nominalųjį BVP pasaulyje^[8]. Pastaruoju metu Vokietijos ekonomika dinamiškumu nepasižymi, yra priklausoma nuo galimų išorės sukrėtimų ir vidinių struktūrinių problemų. 2008 m. BVP sudarė 2 918 mlrd. €^[5]. Pagrindinės ūkio šakos - chemijos pramonė, metalurgija, mašinų ir automobilių gamyba. Itin išplėtota pramonė. Gaminamos elektronikos prekės, kompiuteriai, įrankiai. Garsūs yra vokiški tekstilės gaminiai, vaistai. Centrinio Rūro anglių baseine iškasama daug rudųjų anglių, arba lignito, kuris vartojamas kaip kuras gamyklose. Šalis eksportuoja labai daug prekių. Dauguma šalies produktų yra inžinerijos produktai, ypač automobiliai, mašinos, metalo ir chemijos prekės.^[9] Visame pasaulyje žinomos Vokietijos kokybiškos ir patikimos prekės. Žinomi automobiliai (Volkswagen, BMW, Audi, Opel, Mercedes), fotoaparatai (Leitz). Didžiausios kasmetinės, tarptautinės prekybos mugės ir kongresai vyksta keliuose Vokietijos miestuose tokiuose kaip Hanoverije, Frankfurte prie Maino ir Berlyne.^[10]

Nuo 1948 m. pinigų reformos iki 8-to dešimtmečio pradžios Vakarų Vokietijos ekonomika nuolat augo, tačiau BVP augimas lėtėjo ir nuo 8-to dešimtmečio vidurio net sumažėjo iki 9-to dešimtmečio recesijos pabaigos. Biudžeto deficitas viršija 3�%, taip pažeidžiant kriterijus nustatytus Mastrichto sutartyje. Bedarbystė 7,7�% (2009 m. spalis), aiškiai didesnė bedarbystė išlieka rytinėje Vokietijos dalyje. Po Vokietijos susijungimo (1990 m.) kilo nemažai ekonominių problemų dėl didelio Rytinės Vokietijos dalies atsilikimo. Iš vakarų rytams kasmet yra pervedamos didžiulės pinigų sumos (iki 100 mlrd. JAV dolerių), siekiant atgaivinti Rytų Vokietijos ekonomiką. Dauguma tarptautinių kompanijų lieka Vakarų Vokietijoje ir tik nedaugelis kuria atstovybes rytuose.

Daugiausia dirbančiųjų žmonių Vokietijoje (72,3�%) dirba paslaugų sektoriuje. Svarbiausi sektoriai yra transporto, viešbučių, socialinis ir sveikatos. Gamybos sektoriuje dirba 25,5�% dirbančiųjų, žuvininkystės, žemės ūkio ir miškininkystės sektoriuose 2,2�% (pagal 2006 duomenis).^[11]

žr. t.p. Vokietijos bendrovių sąrašas

[taisyti] Gyventojai

Pagrindinis straipsnis – Vokietijos demografija

Vokietija turi vieną mažiausių gimstamumo rodiklių pasaulyje. ^[12] Be to, 2008 m. duomenimis, yra trečia valstybė pasaulyje pagal amžiaus medianą, kuri šalyje yra net 43,8 m.^[13] Pasak 2009 m. apskaičiavimų, keturiolikos metų ir jaunesni žmonės sudaro tik 13,7�% visos populiacijos, o 65 metų ir vyresni - 20,3�%. Nepaisant to, dėl imigracijos ir gan aukštos vidutinės gyvenimo trukmės (79,26 m.), šalies gyventojų skaičius mažėja nežymiai: 2009 m. Vokietijos populiacija sumažėjo 0,053�%.^[9]

Jungtinės Tautos Vokietiją įvardijo kaip trečią valstybę pagal imigrantų skaičių. Jie sudaro 12�% Vokietijos populiacijos ir 5,2�% visų pasaulio migrantų.^[14] Vokiečiai šiuo metu sudaro maždaug 91,5�% visų šalies gyventojų, o didžiausios tautinės mažumos yra turkai (2,4�%), serbai, kroatai, italai, lenkai, rusai, graikai ir ispanai).^[9] Iš užsienio valstybių, daugiausiai bent dalinai iš Vokietijos kilusių žmonių gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose (50 milijonų^[15]), Brazilijoje (5 milijonai^[16]), Kanadoje (3 milijonai^[17]) ir Argentinoje (2 milijonai^[18][19]). Nuo 1987 m. į Vokietiją sugrįžo maždaug 3 milijonai etninių Vokiečių, daugiausiai iš rytų Europos ir buvusios Sovietų Sąjungos.^[20]

[taisyti] Kalbos

95% gyventojų gimtoji kalba yra vokiečių arba vienas iš jos dialektų.^[21] Tiesa, daug dialektų yra sunkiai suprantami žmonėms, mokantiems tik standartinę vokiečių kalbą, nes jie kartais skiriasi ir žodynu, ir fonologija, ir sintakse. Populiariausios imigrantų kalbos yra turkų, lenkų ir rusų. 67% Vokietijos gyventojų moka bent vieną, 27% - bent dvi, ir 8% - bent tris kalbas neskaitant gimtosios. Pagal šiuos duomenis, vokiečiai moka mažiau kalbų nei daugelio mažesniųjų ES šalių žmonės, bet daugiau nei Lenkijos, Prancūzijos, Ispanijos, Italijos, Vengrijos, Jungtinės Karalystės ir kelių kitų ES valstybių gyventojai. Plačiausiai mokamos negimtosios kalbos yra anglų (56�%), prancūzų (15�%) ir rusų (5�%). Nors daliai gyventojų vokiečių kalba nėra gimtoji, ją moka beveik visi Vokietijoje gyvenantys žmonės.^[22]

[taisyti] Religija

Pasiskirstymas pagal religiją:

• krikščionys - 65�% (53,5 milijono)^[23]
  • protestantai - 32,3�% (26,5 milijono)^[24]
  • katalikai - 31,0�% (25,5 milijono)^[25]
  • ortodoksai - 1,7�% (1,4 milijono)^[23]
  • Jehovos liudytojai - 0,2�% (166 000)^[23]
• musulmonai - 5�% (4,3 milijono)^[23]
  • sunitai - 3�% (2,5 milijono)
  • alevitai - 0,5�% (410 000)
  • šiitai - 0,27�% (225 000)
  • kiti musulmonai - (72 000)
• budistai - 0,3�% (245 000)^[26]
• judėjai - 0,25�% (200 000)^[23]
• hinduistai - 0,1�% (90 000)^[23]
• sikhai - 0,06�% (50 000)
• netikintys arba neturintys užregistruotos religijos - 25-30�%^[23].

Protestantai yra susitelkę šalies šiaurėje ir rytuose, o Romos katalikai - pietuose ir vakaruose. Dabartinis popiežius Benediktas XVI yra kilęs iš Bavarijos. Didžioji dalis nereligingų žmonių gyvena buvusioje Rytų Vokietijoje, ypač dideliuose miestuose.^[27] Daugelis Vokietijos ortodoksų yra serbai arba graikai. 50�% budistų yra imigrantai iš Azijos.^[28] Prieš susivienijimą Vokietijoje gyveno tik 30 000 žydų, o dabar - 200 000. Daugiausiai jų gyvena Berlyne, Frankfurte prie Maino ir Miunchene.^[29]

Pasak 2005 m. apklausos, 47�% Vokietijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 25�% „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 25�% „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“. Likę 3�% pasirinko variantą „nežinau“. Pagal šiuos duomenis, Vokietija yra vidutiniškai religinga palyginus su kitomis Europos Sąjungos šalimis.^[30]

[taisyti] Miestai

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Vokietijos miestai

Didžiausias šalies miestas yra Berlynas, kuriame gyvena apie 3,4 mln. žmonių. Kiti dideli miestai, turintys daugiau nei 1 mln. gyventojų, yra Hamburgas ir Miunchenas. Dešimt didžiausių Vokietijos miestų pagal gyventojų skaičių 2008 m.:

Vieta	Pavadinimas	Miestas (gyv.)
1.	Berlynas	3 426 354
2.	Hamburgas	1 773 218
3.	Miunchenas	1 315 476
4.	Kelnas	996 690
5.	Frankfurtas prie Maino	670 095
6.	Dortmundas	586 909
7.	Esenas	583 198
8.	Štutgartas	600 068
9.	Diuseldorfas	582 222
10.	Brėmenas	547 360

[taisyti] Kultūra

Pagrindinis straipsnis – Vokietijos kultūra

Vokietijos kultūra formavosi regioniniu pagrindu, kadangi nacionalinė Vokietijos valstybė buvo sukurta palyginti vėlai, 1871 m. (Bismarko laikais). Kadangi nebuvo benros Vokietijos valstybės, kultūrą jungė vokiečių kalba. Vokietijos kultūra yra germaniškosios Europos kultūros dalis. Vokietija dažnai vadinama poetų ir mąstytojų šalimi (vok. das Land der Dichter und Denker, angl. the land of poets and thinkers)^[31]. Kultūros propagavimu bei populiarinimu užsienyje užsiima įvairios institucijos bei organizacijos. Žymiausios - Gėtės institutas, Inter Nationes, Vokietijos akademinių mainų tarnyba (DAAD) ir kt.

Vokietijoje gimė ir kūrė tokie žymūs žmonės kaip:

• kompozitoriai L. Bethovenas, J. S. Bachas, R. Šumanas, R. Vagneris, J. Bramsas;
• poetai J. V. Gėtė, F. Šileris, H. Heinė;
• rašytojai H. Hesė, T. Manas;
• filosofai I. Kantas, G. Hėgelis, K. Marksas, A. Šopenhaueris, F. Nyčė, G. Leibnicas, F. Engelsas, M. Heidegeris;
• teologas M. Liuteris;
• mokslininkai J. Kepleris, A. Einšteinas, M. Plankas, H. R. Hercas, G. D. Farenheitas;
• išradėjai J. Gutenbergas, V. Zymensas, G. Daimleris, K. Bencas, R. Dyzelis.

[taisyti] Literatūra

Vokiečių literatūra siekia viduramžius. Geras pavyzdys yra Valteris fon der Fogelveide. Žymiausiais vokiečių rašytojais yra tituluojami Johanas Volfgangas Gėtė, Frydrichas Šileris ir Broliai Grimai. XX a. vokiečių rašytojei gave Nobelio literatūros premijas buvo Teodoras Momzenas (1902), Paulius Heizė (1910), Gerhartas Hauptmanas (1912), Tomas Manas (1929), Hermanas Hesė (1946), Heinrichas Bėlis (1972) ir Giunteris Grasas (1999). XXI a. Herta Miuler (2009).

[taisyti] Tapyba

Žymiausi vokiečių renesanso dailininkai yra Albrechtas Altdorferis, Lukas Kranachas Vyresnysis, Matijas Griunevaldas, Hansas Holbeinas Jaunesnysis ir labiausiai žinomas tarp jų yra Albrechtas Diureris.

Žymiausi vokiečių baroko meistrai buvo Kosmas Damianas Asamas ir prie Zygeno gimęs, bet į Antverpeną emigravęs, Piteris Paulius Rubensas. Kiti žymūs menininkai buvo romantistas Kasparas Davidas Frydrichas, siurrealistas Maksas Ernstas, ekspresionistas Otas Diksas, konceptualistas Boisas Jozefas ar neoekspresionistas Georgas Bazelicas.

[taisyti] Klasikinė muzika

Europos klasikinės muzikos istorijoje svarbų vaidmenį vaidino vokiečių kompozitoriai, kurie dažnai buvo vieni iš svarbiausių savo epochos muzikų. Pasaulyje labiausiai žinomi vokiečių kompozitoriai nuo baroko iki klasicizmo, romantizmo ir modernizmo buvo Henrikas Šulcas, Georgas Frydrichas Hendelis, Johanas Sebastianas Bachas, Liudvikas van Bethovenas, Richardas Vagneris, Johanesas Bramsas ir Ričardas Štrausas. Iš vėlyvųjų kompozitorių garsus Karlas Orfas.

[taisyti] Architektūra

Vokietija turi turtingą ir įvairią architektūros istoriją, kuri yra glaudžiai susijusi su kaimyninių šalių architektūros istorija. Pagrindas buvo išsilaikė senovės romėnų architektūros likučiai, pavyzdžiui, Porta Nigra (iš lotynų juodieji vartai) Tryre ir nesenai iškastas senovės romėnų teatras Maince. Kai kurie priešromaniniai pastatai kaip Karaliaus salė (vok. Torhalle Lorsch taip pat Königshalle) rodo architektūros vystimąsi į romaniką, kuri Šventojoje Romos imperijoje prasidėjo apie 1030 m. Pirmieji gotikiniai pastatai Šventojoje Romos imperijoje buvo pastatyti apie 1230 m. pvz., Švč. Mergelės Marijos bažnyčia (vok. Liebfrauenkirche) Tryre.

Maždaug apie 1520 m., iš dabartinės Italijos teritorijos, Šventąją Romos imperiją pasiekė renesansas. Puikus renesanso pavyzdys yra Augsburgo rotušė. Barokas čia taip pat prasidėjo vėliau nei kitur (apie 1650 m). Keletas pavyzdžių Balthasar Neumann kūriniai Piligrimų bažnyčia (vok. Wieskirche) ir Rezidencijos rūmai Liudviksburge (vok. Residenzschloss Ludwigsburg). Maždaug 1770 prasidėjo klasicizmo epocha. Žinomi pastatai Senasis muziejus (vok. Altes Museum) Berlyne, Šarlotės rūmai (vok. Charlottenhof) Potsdame ir Brandenburgo vartai. Istorizmo laikotarpyje (1840-1900 m.) žinomiausi pastatyti pastatai Vokietijoje yra Noišvanšteinas ir Berlyno katedra (vok. Berliner Dom).

[taisyti] Mokslas

Iš Vokietijos kilo daugybė garsių mokslininkų, išradėjų, Nobelio premijos laureatų, nominantų. Pvz., fizikoje Einšteinas ir Maksas Plankas laikomi moderniosios fizikos pradininkais. Technikos srityje svarbūs išradėjei buvo G. Daimleris, R. Dyzelis ir kiti. Knygų spausdinimo srityje svarbų žingsnį žengė J. Gutenbergas.

[taisyti] Kita informacija

• Vokietijos karinės pajėgos
• Vokietijos sportas
• Vokietijos ryšiai
• Vokietijos transportas
• Vokietijos tarptautiniai santykiai
• Vokietijos šventės

[taisyti] Šaltiniai

[taisyti] Nuorodos

Sužinokite daugiau kituose Vikimedijos projektuose
	Puslapis projekte Vikiteka: Vokietija
	Puslapis projekte Vikižodynas: Vokietija
	Puslapis projekte Vikicitatos: Vokietija
	Puslapis projekte Vikiknygos: Vokietija
	Puslapis projekte Vikišaltiniai: Vokietija

• Atvirasis katalogas apie Vokietiją
• Faktai apie VFR: Kultūra
• Gėtės instituto tinklalapis
• Tinklalapis apie Vokietiją (vokiečių, anglų, prancūzų, ispanų, rusų, arabų kalbomis)

v�•�a�•�r Europos Sąjunga Airija | Austrija | Belgija | Bulgarija | Čekija | Danija | Estija | Graikija | Ispanija | Italija | Jungtinė Karalystė | Kipras | Latvija | Lenkija | Lietuva | Liuksemburgas | Malta | Nyderlandai | Portugalija | Prancūzija | Rumunija | Slovakija | Slovėnija | Suomija | Švedija | Vengrija | Vokietija

v�•�a�•�r Šiaurės Atlanto Aljansas Belgija | Bulgarija | Čekija | Danija | Estija | Graikija | Islandija | Ispanija | Italija | JAV | Jungtinė Karalystė | Kanada | Latvija | Lenkija | Lietuva | Liuksemburgas | Nyderlandai | Norvegija | Portugalija | Prancūzija | Rumunija | Slovakija | Slovėnija | Turkija | Vengrija | Vokietija